Gilinantis į veidrodžių atsiradimo ir gamybos istoriją, ištakų reikia ieškoti, atverčiant senus keliolikos amžių puslapius.
Kaip žinoma, pirmasis veidrodis buvo paprasčiausia bala ar lygus vandens telkinio paviršius. Tik tokio veidrodžio neįsidėsi į kišenę, neparsineši į namus ir ant sienos nepasikabinsi.
Pačio seniausio veidrodžio amžius siekia maždaug 7500 metų. Archeologai teigia, kad patys seniausi veidrodžiai pagaminti iš uolienų stiklo, krikštolo-obsidiano, buvo rasti Turkijoje.
Vulkaninis stiklas buvo poliruojamas iki blizgesio ir jame matėsi atvaizdas. Tačiau tokiame veidrodyje savęs nebuvo galima matyti iš nugaros. Toks veidrodis neatspindėjo spalvų tonų.
Praėjus keletui tūkstančių metų, vietoje uolienų stiklo, buvo naudojamas metalas. Auksiniai, sidabriniai paviršiai taip pat buvo poliruojami iki blizgesio. Siekiant sumažinti veidrodžio kainą, buvo pradėta naudoti bronzą. Tai buvo nedideli, sulyg delno dydžio bronziniai diskai.
Yra daug įdomių istorijų ir mitų, susijusių su veidrodžiu. Labiausia žinomas yra graikų mitas apie Narcizą, kuris valandų valandas praleisdavo prie ežero, gėrėdamasis savo atvaizdu vandenyje, kaip veidrodyje. Veidrodis tuo metu buvo gana brangus, o jo apdirbimo procesas ir technologija laikoma sudėtinga ir ilga. Dažniausia tai būdavo delno dydžio veidrodis. Juos galėdavo įsigyti tik turtingi tuo metu žmonės.
Kalbininkai teigia, kad pats žodis veidrodis Senovės Romoje lotynų kalba buvo rašomas Spektrum.
Veidrodžių gamyba iš esmės pasikeitė po 1240 metų, kada iš stiklo buvo pradėti pūsti indai. O 1279 metais buvo atrastas ir aprašytas būdas, kaip stiklo paviršių padengti plonu švino sluoksniu. Tačiau vis tiek veidrodžio gamybos technologija liko gana sudėtinga to meto sąlygomis. Labai plonas švino sluoksnis buvo užnešamas ant popieriaus paviršiaus, iš kitos pusės dengiamas gyvsidabriu ir tada ant viršaus dedamas stiklo lakštas, kuris veikdavo kaip presas. Tuo pačiu metu reikėdavo ištraukti popierių iš apačios. Tai tikrai buvo sudėtingas ir kruopštus procesas.
Šias subtilybes įvaldė lamandai, bet Venecijos didikai, supratę veidrodžio paklausą, greitai perpirko visas teises į gamybą ir platinimą. Tokiu būdu jie tapo vieninteliais veidrodžių gamintojais. Dabar juos įvardintume monopolistais ir tai užtruko kelis šimtmečius. Savo teises jie gynė įstatymais ir kartuvėmis. Visiems meistrams, kurie gamino veidrodį, buvo uždrausta išvykti iš šalies. Kas nepaklusdavo, buvo baudžiamas ne tik veidrodžio meistras, bet ir visa giminė. O pabėgusius persekiodavo tol, kol surasdavo ir nubausdavo. Ilgai veidrodis buvo pasakiškai brangus produktas, jį galėdavo įsigyti tik patys turtingiausi žmonės.
Situacija pasikeitė, kada Saint Gobeno firmai (ji šiuo metu yra viena didžiausia stiklo ir veidrodžių gamintoja) pavyko kažkokiu būdu išsiaiškinti visas veidrodžių gamybos subtilybes ir pradėjo jį gaminti. Vėliau veidrodžių gamyba paplito ir kitose šalyse. Manoma, kad tos paslaptys paaiškėtų, prie to yra prisidėjęs Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, kuris tiesiog buvo sužavėtas veidrodžių pritaikymu interjere ir tiesiog buvo jais pakerėtas.
Tai buvo veidrodžio kainos perversmas, nes jau XVIII amžiuje trečdalis Paryžiaus gyventojų galėjo mėgautis veidrodžių gaminiais. O nuo 1835 m, kada vienas vokiečių mokslininkas aprašė būdą kaip padengti stiklą gyvsidabriu, veidrodžių kokybė pagerėjo kelioliką kartų.
Ši technologija išliko iki mūsų dienų.